Snieguolės gyvena Havajuose

Rimtai, jei dabar būtų Kalėdos, tai gal ir jausčiausi šventiškai, o dabar mano šis sekmadienis skiriasi nuo kitų sekmadieniu tik tuo, kad namie guli marginti kiaušiniai… Bet negalvokit, kad čia bandysiu jus užkrėsti savo pesimizmu ir visą laiką pezėsiu, kaip blogai Lietuvoj ir koks čia bjaurus oras.. Tiesa sakant man šiandien puiki nuotaika (tikriausiai vien dėl to, kad tai laisvesnė diena per visas atostogas..) ir nepaisant pavadinimo aš visai nesiruošiau kalbėti apie šventes (aš mėgstu klaidinti žmones ;DD). Visai neseniai, užsivertusi galybę darbų, pagalvojau, kad kažkaip greitai prabėgo tas laiko tarpas nuo Naujų metų. Žinoma, kai gyveni intensyvų gyvenimą, amžinai visur lakstai, tai ir nepastebi kaip tas laikas prabėga. Bet kur tą laimė? Kur tas pilnumo jausmas, kai nuveiki tiek kiek aš? Dabar jaučiuosi kaip prispausta, tiesiog egzistuojanti, kad padaryčiau visus man skirtus darbus, pelė ratelyje… Kažkada kažkas man buvo sakęs, o gal aš kur nors tai skaičiau, kad praleidžiame mažus džiaugsmus, veltui laukdami didelės laimės. Maži džiaugsmai, maži džiaugsmai… Ot, velnias, nepamenu tokio dalyko.. Tada pasukus savo smegenų pusrutulius kelis prisiminiau, ir nusprendžiau juos susirašyti, nes negali žinoti, gal vieną dieną, tapsiu vaikščiojančiu zombiu. :DD

Mano džiaugsmeliai:

• Prapliupęs lietus po karštos vasaros dienos
• Daina, primenanti  kažkokį mielą ar smagų įvykį ar žmogų
• Kakava šaltą žiemos dieną
• Maudytis jūroje per lietų
• Nepažįstamo vaikučio šypsena tau
• Juoktis su draugėm tol, kol pradeda skaudėti pilvus
• Išeiti į miestą su naujais drabužiais
• Išmokti tai, ko ilga laiką nesupratai
• Kavos aromatas ryte
• Valgyti močiutės daryta uogienę ir tuo pačiu pliurpti su ja apie jos vaikystę
• Šokti, kol pradeda skaudėti kojas
• Sulaukti netikėto pasiūlymo kur nors nueiti
• Vakarienė po žvaigždėtu dangumi
• Matyti mylima žmogų laiminga…

Iš tiesu tai gal tik trečdalis visko ką norėčiau parašyti, beeet nelabai turiu laiko ( kaip visada…) Bet esmę supratot. Ir šiaip nusprendžiau, kad per savaitė bent vieną kartą reikia kelias valandas skirti tik sau, o tai prabėgs gyvenimas ir žiūrėk, aš jau 80-metė bambanti senutė :DD  Oooo, prisiminiau ką tik, taigi turiu vaflinę namie!!! Įdomu, kiek laiko aš ją nesinaudojau..?  Nu okis, einu kept vaflių (niam niam) ;P

Nežinau kas čia man buvo nutikę, bet va vakar grįžus namo užsinorėjau eilėraštį parašyt. Šiaip su eilėraščiais mokykloje man nelabai sekdavosi. Šiaip čia mano pirmas eilėraštis. Šiaip… Žodžiu šiaip eilėraštis :DD

Grįšiu iš kelionės, tolimuos rytuos

Ir parnešiu tau svajone savo nešuliuos,

Melskis už mane brangusis, aš žinau, gali

Baiminuos, kad man dvejonės nesibaigs širdy.

Daug keliu dar nepraeita, daug klaidžiu keliu,

Man baisu, kad aš paslysiu ant slidžiu takų,

Matau, kažkur toli ten saulės spindulys,

Bet tvekias rūkas jau man aplink akis.

Kaip gera dabar būtų man pakelt sparnus,

Ir skristi man tolyn, į artimus kraštus.

Brangusis, padainuok man stebuklinga daina,

Ir galbūt aš atrasiu tą tikrą savo laimę.

Dabar kai iš naujo perskaitau, tai daug kas nesąmoningai skamba, bet neredaguosiu, noriu autentiška palikt :DD Ir dar pastebėjau, kad man džiazas ir bliuzas pradėjo patikt, nors ankščiau man jie be ryšio atrodė ;D Et, velnias, baisu daros. O kas veliau bus? Pradėsiu vaikščiot į operos teatrus? (mh.. nors visai norėčiau kokį kartą, kai pagalvojau..)  Na, žodžiu, baisu kas dedasi. Raik ait repą paklausyt, o tai paranoja prasidės..

Ne per labiausiai, sakyčiau, šilta šiandien diena. Bet kai visa išsekusi ėjau iš mokyklos , įkvėpusi šio lengvo ir gaivaus oro, kuris net sukuteno kažkur tatai tą vietą, netoli diafragmos, ir man lig akmuo nuo pečių nukrito. Ir tas lengvas lengvas vėjelis glostantis veidą. Ir saulė….. Nežinau, gal čia tik toks vienadienis pavasario apsireiškimas, motulės Gamtos dovana moterų dienos proga ;D Bet aš tikrai pajaučiau pavasarį. Jeigu bučiau bent kiek romantiškesne, parašyčiau poema :D Beje  pavasaris man reiškia, kad jau ne už kalnų ir vasara… Mano mėgstamiausias metų laikas… O tarkim žiemą aš mėgstu tik pirmas tris dienas, kai pradeda snigti didžiulėmis snaigėmis. Veliau pradeda užknisti. Taigi šiandien man ne tik tulpėmis kvepianti šventė, bet ir pavasariu.. Ne, vis dėl to nekoks jausmas žiūrėti per langą ir sėdėt prie kompo… Ainu pasivaikščiot ;D

Čiau :)

P.s. neseniai atradau laabaai gražią (bent jau man) dainą. Ir nepaisant to, kad ji vadinasi liūdniausia daina, man ji visai neliūdna.. Mane ji atpalaiduoja :)

Kad ir kas bus mano busimas vyras, iškart jį užjaučiu :D Nepastovesnio žmogaus už mane turbūt ir nerasi. Ir tai dar nieko būtų jei tai nervintu tik kitus, bet labiausiai tai užknisa mane pačią.. Na, sakytumėt paauglystė ir panašiai, tik kad va, ne nuotaikoj esmė.  Toks jausmas, kad kas mėnesi keičiasi mano charakteris. Toks labai keistas dalykas… Tarkim vieną mėnesi aš šalta, dažnai gruboka, su juodu humoru mergina, kuriai viskas vyksta čia ir dabar. Ji mėgsta viska daryti greitai, ji yra reikli tiek kitiems, tiek ir sau. Nemėgsta tuščiu kalbu. Juoda kavą geria litrais. Bet štai ateina kitas mėnuo (šiaip nebūtinai  mėnuo, čia tik kaip pvz) ir staiga ledinė kalė pavirsta į hipę. Kiekvienas saulės spindulėlis jai gražus, ji džiaugiasi kiekviena šypsena ir labai liūdi vakare, jei jos nieks per dieną neapkabino. Sąsiuvinio kampe paišo gėlytes ir širdeles, o užaugusi svajoja išgelbėt pasaulį, arba bent jau pasinert į kokį meniška darbą. Tai taip ir gyvenu savęs nesuprasdama.

Aj tiesa, dar neseniai nemėgau melisų arbatos. Šiandien jos atsigėriau ir ji man pasirodė visai skani. Atsigėrus pagalvojau, kad kažkada, dar būdama vaikas, baaaaisiai nemėgau kavos. Dabar, vienas skaniausiu gėrimu. Ir taip galvojau, galvojau, ot velnias, gal po kokių dešimt metų aš busiu visai nebe aš. Galvosiu kitaip, dainuosiu kitaip, turėsiu kitokias vertybes, visiškai nemėgsiu dalykų, kurios mėgstu dabar bei atvirkščiai. Žinoma, gal ir negalima būtų gretint materialinių dalykų su vertybėmis, bet ką gali žinoti, gal nebebūsiu panaši į save nei vidumi nei išore. Tai va taip aš galvojau, tada nusipurčiau ir nusprendžiau daugiau nebegalvoti.

Šiandien, nežinia iš kokių smegenų vingių, man iškilo klausymas: į kokią savaitės dieną panašiausias mano gyvenimas?

Šiaip ne taip pamąsčius nusprendžiau, kad labiausiai atitiktų sekmadienis. Sakytumėt, pasisekė, amžinai laisvadienis, geras gyvenimas. Tik va sekmadieniu nesu mėgėja. Kodėl? Nes tą dieną reikia atidirbti už visą savaite, mat turiu tokį nekokį charakterio bruožą viską pasilikti paskutinei minutei. Dar tėvai visuomet priekaištauja, kad sekmadieni veiklos iki kaklo turiu. Gi sekmadienis šventą diena, šeimos diena… O dar tas artėjantis pirmadienis. Nors šiaip nesakyčiau, kad pirmadieniai man sunkus, bet pati mintis sekmadienio vakarą apie pirmadieni gąsdinanti. Vien tas ankstus kelimasis.. Esu baisi pelėda.. Ir apskritai tas sekmadienis man tokia keistą diena. Kaip ir apkrauta, kaip ir laisva. Nesuprasi.. O kartais, kai retkarčiais taip atsitinka, kad nėra jokių darbų, tai atsikeliu kokia 12 ir visą dieną pravaikštau kaip lunatike, kažko tikėdamasi.. Žodžiu, marmalas kažkoks.. Kaip ir gyvenimas mano. Juoda-balta-juoda-balta. Tik va, kai ateina pavasaris, tada sekmadieniai daug ryškesni ir pradeda kvepėti žiedais.. Ech, greičiau tas pavasaris ateitu..

Kažkoks keistas kažkoks įrašas gavosi.. Apie savaites dienas :D Bet šiaip šiandien visa diena kažkokia keista :D Oke, čiao ;)

Drugelis, apšalusiais sparnais :)*

Tai va, papasakosiu apie viena iš nesveikiausiu dienų buvusiu šiais metais.

Mokykloje buvau tingi ir pasyvi. Grįžus namo taip pat. Oras bjaurus, o dar mama klykia, kad reikia būtinai nueit  pasiimt siuntimą pas kardiologą. Pažiūrėjau pro langą. Mamyt, juokus mėgsti? Na bet va mano mama ne toks žmogus, kuriai oras darytu didelė įtaką. Bent jau kai man kur nors reikia eiti :D Tai žodžiu teko man nešt savo sedinę į tą bjaurybę. Nu šiaip ne taip nukeliavau pas  daktarę, kokį pusvalandį pralaukiau vien tam, kad pasiimčiau siuntimą (na bent, žaisdama gyvatėlę sumušiau savo rekordus xD), viską ten susitvarkiau ir išlėkiau namų pusėn. Aišku ėjau pėstute, nes gi pinigų gaila ant dėl  2 stotelių. Nu ir prieinu aš tunelį kuri man reik praeit, kad toliau eičiau namo. Jis taigi užsemtas iki mano keliu lygio. Bučiau ėjus tiesiai per gatvė, bet va prie gatvės policija savo mašinytė pravėdint nusprendė. Taigi  teko rinktis kelią atgal ir daryti milžinišką ratą, kad papulčiau namei. Dar nei perėjos nepriėjus mano užpakaliukas nusprendė su apšalusiu asfaltu pasisveikint. Aš aišku staigiai pašokau ir pradėjau tikrinti ar neištepiau kardiogramos kurią davė poliklinikoj. Įsitikinus, kad šį nepažeista išjudėjau namo.

Namie supratau, kad telefono tai nebėr. Iš kart prisiminiau savo avarija ant asfalto. O telefonas tai visai naujas, ir dar sesers dovaną.  Na ne kas.. Taigi laikinai pavogiau tėtčio telefoną ir išbėgau ieškot telefono. Jei signalas yra, tai ir telefonas reiškia dar gyvas. Šį kart nedariau jokiu ratų ir variau tiesiai per tunelį. Na praktiškai plaukiau.. Nuėjau aš prie tos nelaimingos vietos ir kokį pusvalandį sukau kaip vanagas ten ratus skambinėdama sau į telefoną su kiaurai šlapiais batais. Signalas yra, reiškia dar yra vilties yra. Po pusvalandžio ta viltį pamečiau ir nusprendus, kad visgi jis pražuvo kokio pusny pradėjau šliaušt atgal namo. Man beskambinant kokį devynioliktą kartą ir mintyse jau matančia save su visų pakelių cigarečių savo dantyse, man atsiliepė moteriškas balsas. Mano nuostabai ji pasakė kur atvažiuot ir atsiimt telefoną. Aš aišku iš kart ten nuvažiavau ir jį pasiėmiau. Ėjau atgal pėstute, oras visai atšilo ir toks gaivus, o mano šypseną nuo ausies iki ausies.Pripažinkim, Lietuvoj tokiu dalykų retai pasitaiko, kad žmonės vietoj to, kad nuneštu ragelį į lombardą, gražina jį jo savininkui. Ir nepaisant, kad dieną buvo bjauri, iš dalies aš džiaugiausi, kad atsitiko taip kaip atsitiko šią niūrią vasario dieną ir nors šiek tiek išjudino pastaruoju metu labai monotonišką mano rutiną.

Labai pasiutusi voriukė :)*

Ou nou…. Nežinau, nežinau, nežinau… Šiaip viskas yra puiku. Geriau ir nesitikiu. Tik tas jausmas. Tas žudantis jausmas, kai negali apsispręsti. Lig skrandį tampytu į devynias puses. Kartais pagalvoju, kad iš tikro tai organas kuriam labiausiai nesiseka. Susipyksti- ten lig gniužulas, jaudiniesi- lig ir kažkas ten pro gerklus nori išsiveržti, įsimyli, tai irgi kažkokios skruzdes bėgioja. Taigi niekaip negaliu nuspręst rašyt knygą toliau ar ne… Viena minute ji man atrodo visai normali ir aiškiai išdėstyta, kitą- visiškas briedas. Draugės aišku sako, kad viskas gerai, joms viskas patinka ir bla bla bla, bet žinot, kartais draugai tiesiog nenori mūsų įžeisti, nors iš tiesu kritika svarbus dalykas ir nemanau,   kad raik čia žeistis.

Žodžiu einu rašyt, pažiurėsiu kas ten gaunas…

Goodbay, my loversai :D*

Aš toks žmogus, kuris ką pradėjęs, retai ką pabaigia iki galo (nebent tai uogenės stiklainis :DD). Apskritai įpusėjus dažniausiai ko nors išsigastu ir pametu visa tą reikalą. Arba prisižadu, kad baigsiu kada nors veliau, bet taip ir nebaigiu :( Na ir šiaip bjaurybė, ne žmogus esu. Turiu šuni… Ne, aš čia jau ne į tą pusę varau. Ką jums norėjau papasakoti? Aj tiesa, norėjau pasakyti, kad padariau pažanga, atlikinėdama užduotis ir darbus. Dabar juos pamėtu ne įpusėjus, o jau prie pat galo :DD Greitu metu, gal ir aš galėsiu sakyti: ,,Viska ką pradedu, padarau iki galo (sako shokopoko rimtu, pasišventusiu veidu(wtf?pasišventusiu veidu?))”  

Ir šiandien kažkaip optimistiškai jaučiuos,  parašiau  beveik visą kalbą , išverčiau beveik visą  prancūzų tekstą, buvo beveik tobulas oras… Na gerai, aš net lauke nebuvau šiandien, bet per langą atrodė gražiai  :DD

 Žodžiu, plius minus, viskas yra gerai :D Tik nelogiški mano įrašai, kelia nerimą. Bet jei rašyčiau protingai, tai keltu dar didesni nerimą :D

Čiao!:*

 Jūsų Drugelis, ant maniako ašmenų :D*

Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai..

Bet tas vasaris iš tikro tai pablūdes :D Apsisukt nespėju. O kaip jums sekas? Galit neatsakyt, kadangi manęs nepažįstat, tai ir sąžiningi nebūsit.. Aš ir pati nebūčiau. O gal tai tiesiog įprotis.

,,Kaip sekas? ” ,,Gerai, tau?” ,,Irgi :)”.

Iš įpročio net savo geriausioms draugėm nepagalvodama kartais taip pasakau, nors nieko gera nematau.. Kvailas įprotis apgaudinėt kitus. Ir net save.  Tarkim apsijuoki prieš visą klasę ir kartoji mintyse ,, Viskas gerai, viskas gerai, čia nieko nebuvo”. Bet galop supratau, kad nuo to geriau netampa, tu tiesiog save apgaudinėji, o širdį vis tiek griaužia.. Tai jau geriau viena kartą prisipažint, kad padarei nesąmonė, bet kartu ir suprast, kad pasaulis nuo to nesustoja. Kaip sakant paverki ir praeina.

Ir dar nesuprantu žmonių, kurie nekenčia kitų žmonių. Tą prasmė už nieką. Galima nemėgti žmogaus, už jo erzinanti ar įžūlu elgesį, bet ir tai, tada tu nemėgsi ne jo, o jo elgesio.

,,nu aš jo tiesiog nekenčiu” ,,kodėl?” ,,nu ką aš žinau, tiesiog labai nemėgstu ir viskas”.

Tokie pasakymai man, kuri apskritai laikosi principo ,,nėra blogų žmonių, yra tik nelaimingi žmonės”, atrodo juokingi. Viskas turi priežastį. Arba kaip mano tėvas mėgsta sakyti ,,Niekas iš niekur neatsiranda ir niekas į niekur nepradingsta”.

Tai va tokia tatai mano diena. Bendravau su nesuprantamais žmonėmis ir buvau apsivertus krūvom darbu. Kaip ir kiekvieną dieną. Kaip ir kiekvieną Vasarį. :)

So bah bay… nors ne dar kai kas.

Gal kas nors nori išversti prancūzų tekstą,

parašyti kalbą ir sutvarkyti mano jovalą ant stalo? ;D Atlygis-mano laimė :D

Juokaaaauju, juk žinau, kad nebėra žmonių kuriems patiktu suteikti kitiems žmonėms laimės už dyką

Nieko, paverksiu ir.. Jofana…Dvojkė rytoj gausiu… Gerai, einu kalbos rašyt ;)

Atia, atia, laliai ir pou ir visi kiti tinkiai vinkiai ;)

Antis atsižvelgusi į artėjančias šventes

Išsipuošė. Eidama pamatė fanatiką

Nusprendė jam padėti

Bet tada suprato, kad jis TEPLIOTOJAS

Tatai tai būtą žiauraus ir atšiauraus žudiko.

Kaip panaudoti kanarėlę :

1. Padaryti iš jos ,,pašto kanarėlę”
2. Pririšti prie virvutės ir atiduoti aklajam
3. Suvalgyti
4. Surišti kojas ir sparnus ir žaisti krepšinį
5. Kanarėles koją panaudoti kaip talismaną
6. Padaryti iškamšą
7. Išmokyti atpažinti vagis ir panaudoti kaip apsaugos sistema
8. Mokykloje vietoj skambučio
9. Daryti eksperimentus
10. Daryti triukus su kanarėlę ir skrybelę

Tik negalvokit, kad aš toks žiaurus žmogus, tiesiog per kūrybingumo paskaita buvau susinervinus, tai  ir kūryba žiauri gavos :DDD Šiaip daugiau nieko įdomaus neturiu ko papasakot. Tiesiog visą dieną įsivaizduoju kaip turėtu atrodyti persikinis namas. Persikų be to užsimaniau. Ir šiaip šiandien kažkokia be nuovokos aš.

Puse 10, o aš vietoj to, kad kalba rašyčiau, miglinėju čia.. Aš tikraaai visus darbus atlieku iki galo. Ir dar tikriau mėgstu sarkazmą :D

Jūsų Robotronikos Inžinierė :P