Snieguolės gyvena Havajuose

Tai va, papasakosiu apie viena iš nesveikiausiu dienų buvusiu šiais metais.

Mokykloje buvau tingi ir pasyvi. Grįžus namo taip pat. Oras bjaurus, o dar mama klykia, kad reikia būtinai nueit  pasiimt siuntimą pas kardiologą. Pažiūrėjau pro langą. Mamyt, juokus mėgsti? Na bet va mano mama ne toks žmogus, kuriai oras darytu didelė įtaką. Bent jau kai man kur nors reikia eiti :D Tai žodžiu teko man nešt savo sedinę į tą bjaurybę. Nu šiaip ne taip nukeliavau pas  daktarę, kokį pusvalandį pralaukiau vien tam, kad pasiimčiau siuntimą (na bent, žaisdama gyvatėlę sumušiau savo rekordus xD), viską ten susitvarkiau ir išlėkiau namų pusėn. Aišku ėjau pėstute, nes gi pinigų gaila ant dėl  2 stotelių. Nu ir prieinu aš tunelį kuri man reik praeit, kad toliau eičiau namo. Jis taigi užsemtas iki mano keliu lygio. Bučiau ėjus tiesiai per gatvė, bet va prie gatvės policija savo mašinytė pravėdint nusprendė. Taigi  teko rinktis kelią atgal ir daryti milžinišką ratą, kad papulčiau namei. Dar nei perėjos nepriėjus mano užpakaliukas nusprendė su apšalusiu asfaltu pasisveikint. Aš aišku staigiai pašokau ir pradėjau tikrinti ar neištepiau kardiogramos kurią davė poliklinikoj. Įsitikinus, kad šį nepažeista išjudėjau namo.

Namie supratau, kad telefono tai nebėr. Iš kart prisiminiau savo avarija ant asfalto. O telefonas tai visai naujas, ir dar sesers dovaną.  Na ne kas.. Taigi laikinai pavogiau tėtčio telefoną ir išbėgau ieškot telefono. Jei signalas yra, tai ir telefonas reiškia dar gyvas. Šį kart nedariau jokiu ratų ir variau tiesiai per tunelį. Na praktiškai plaukiau.. Nuėjau aš prie tos nelaimingos vietos ir kokį pusvalandį sukau kaip vanagas ten ratus skambinėdama sau į telefoną su kiaurai šlapiais batais. Signalas yra, reiškia dar yra vilties yra. Po pusvalandžio ta viltį pamečiau ir nusprendus, kad visgi jis pražuvo kokio pusny pradėjau šliaušt atgal namo. Man beskambinant kokį devynioliktą kartą ir mintyse jau matančia save su visų pakelių cigarečių savo dantyse, man atsiliepė moteriškas balsas. Mano nuostabai ji pasakė kur atvažiuot ir atsiimt telefoną. Aš aišku iš kart ten nuvažiavau ir jį pasiėmiau. Ėjau atgal pėstute, oras visai atšilo ir toks gaivus, o mano šypseną nuo ausies iki ausies.Pripažinkim, Lietuvoj tokiu dalykų retai pasitaiko, kad žmonės vietoj to, kad nuneštu ragelį į lombardą, gražina jį jo savininkui. Ir nepaisant, kad dieną buvo bjauri, iš dalies aš džiaugiausi, kad atsitiko taip kaip atsitiko šią niūrią vasario dieną ir nors šiek tiek išjudino pastaruoju metu labai monotonišką mano rutiną.

Labai pasiutusi voriukė :)*

Patiko (6)